Apie

"Niekada nebūsiu fotografė" - pareiškiau sukryžiavusi rankas ir tvirtai įsispyrusi į grindis. Būdama penkerių smarkiai pykau ant tėčio, jog mūsų atostogų nuotraukos įamžintos juodai baltoje juostelėje - "Juk atostogos turi būti spalvotos!". Tuo metu buvau įsitikinusi, jog užaugusi tapsiu bankininke ar masažiste ir fotografo, architektės bei tapytojos šeimoje liksiu balta varna.

​

Ir iš tiesų, visų pirma susidomėjau matematikos, vėliau psichologijos studijomis, tačiau fotografija, kaip kantrus draugas, ėjo šalia. Savo juostiniame fotoaparate fiksuodavau pasibuvimų su draugais akimirkas, eksperimentavau su "pinhole" kamera ir tėčio raudonai apšviestoje laboratorijoje stebėjau, kaip gimsta nuotraukos. Įsigijusi pirmą skaitmeninį fotoaparatą ėmiau fotografuoti šventes, pradžioje tik retkarčiais. Kol galiausiai supratau, jog tai veikla, kuriai noriu skirti daugiau laiko ir apjungia net kelias mano aistras - meilę estetikai ir vizualumui, norą būti tarp žmonių, domėjimąsi technologijomis, siekį nuolatos mokytis ir tobulėti. O svarbiausia leidžia realizuoti didžiausią mano svajonę - turėti veiklą, kurioje nesinori skaičiuoti valandų.